https://lietuvis.org/index.php/nekasdieniskas-vakaras-bostone-uz-ka-sir…
Nekasdieniškas vakaras Bostone: už ką sirgti, už Bostono “Celtics“ ar Toronto „Raptors“?
Nesupykite, mieli skaitytojai, šį kartą rašysiu pirmuoju asmeniu, nes vakar namo po ypatingos Bostono lituanistinės mokyklos iškylos grįžau labai pakiliai nusiteikusi. Nors ir man, ir mano sūnui Andriui kojas lenkė nuovargis, o vokus gulė miegas, negalėjome liautis dalinęsi įspūdžiais iki pat vidurnakčio.
Tačiau pradėsiu nuo tikrosios istorijos pradžios, kai pernai, kaip tik Vasario 16-ą, sulaukiau netikėto skambučo iš nepažįstamo numerio. „Ir vėl tie nelemti reklamuotojai ramybės neduoda!“, piktai pagalvojau, tačiau atsakiau. Malonus jaunas balsas pradėjo kalbėti apie Bostono „Celtics“ bilietus, jų darbus su miesto etninėmis bendruomenėmis, o aš vis tiek nesusigaudau - ko jis iš manęs nori! Tik po kelių minučių kantrių Marc‘o Rogers‘o (toks buvo jaunojo vadybininko vardas ir pavardė) aiškinimų supratau, kad jis siūlo kažką įdomaus, kažką, ko anksčiau niekada nedarėme. Marc‘as pasiūlė Bostono lituanistinės mokyklos mokiniams ir jų tėveliams atvykti į garsiąją Bostono TD Garden sporto areną, kuomet susitiks vietos „Celtics“ ir Toronto „Raptors“ komandos ir žais Jonas Valančiūnas! Na, ne žaliųjų „Celtics“ pusėje, kanadiečių, tačiau vis tiek tautietis!
Sutikti buvo lengva, tačiau kaip tokį renginį suorganizuoti, viešinti, neįsivaizdavau. Iždininkų Lino ir Rasos padedama, iki varžybų dienos mokykla pardavė apie 70 bilietų, visi nekantriai laukė varžybų ir žadėtojo susitikimo su garsiuoju krepšininku. Varžybų dienai atėjus, mokiniai ir tėveliai, mokyklos draugai, sugužėjome į areną, o per pertrauką nekantriai laukėme Marc‘o ženklo, išsirikiuoti paspausti ranką Jonui Valančiūnui ir kitiems krepšininkams, tačiau....“O, geras!”, nustebęs tarstelėjo Jonas, kai mūsų jaunieji sirgaliai spausdami ranką, drąsiai kalbino Valančiūną lietuviškai. Vėliau, jau birželio mėnesį susitikusi Joną Valančiiūną Kazickų šeimos fondo renginyje Vilniuje sužinojau, kad jis nieko nežinojo apie lietuviukų buvimą varžybose. Na, juk ne apie Čikagą kalbam!...
Šiais metais vėl susilaukiau netikėto skambučio iš labai draugiško ir geranoriško „Celtics“ vadybininko Marc‘o. Beje, įsišnekėjus su Marc‘u sužinojau, kad pernai apie mūsų mokyklą jis sužinojo iš studijų draugų, Bostono lituanistinės mokykos absolventų. Taigi, ačiū už gerą žodį, mieli BLM alumnai! Buvau draugiškesnė ir daug nuovokesnė mūsų pokallbio metu, tačiau tikrai žinojau, kad man labai reikės pagalbos! Juk jau ir taip vos aprėpiu visus mokyklos reikalus! Laimei, tos savaitės šeštadienį mokykloje budėjo vienas iš krepšinio aistruolių, Simono ir Odilės tėvelis Mindaugas Beržonkis. Jis mielai sutiko padėti organizuoti šį renginį, žinoma, ir iždininkei Rasai Gutauskas padedant.
Taigi, geresnio organizatorių dueto net susapnuoti nebūčiau gaėjusi! Ką pažadėjo, padarė, neraginami, neklausdami, ėmėsi iniciatyvos, ir man atorodė, kad viskas vyko kaip toje pasakoje „Lydekai paliepus, man panorėjus!”…
Mokykla išplatino dukart daugiau varžybų bilietų nei pernai, Mindaugui susitarus, įvyko vaikų (ir tėvelių J ) susitikimai per pertrauką ir po varžybų, na, o kas gi gali atstoti ir Amerikos himno giedojimą prieš varžybas su „Celtics“ komandos marškinėliais ir VIP kortelėmis ant kaklų! Vakarą vainikavo dešimties minučių mėtymas į krepšį garsiojoje sporto arenoje ir, žinoma, susitikimas su Jonu Valančiūnu! Jis, nors ir skubėdamas į lėktuvą, nešykštėjo šypsenų, šmaikščių atsakynų ir autografų. Ačiū, Jonai, ar patiko mūsų spontaniškas „Ant kalno mūrai“? Bėda tik, kad negalėjome lengvai nuspręsti už ką sirgti, už Bostono “Celtics“ ar Toronto „Raptors“, nors visi tikrai palaikėme Joną Valančiūną!
Na, o aš, kaip mokyklos direktorė su didžiausia padėka sakau ačiū Mindaugui Beržonskiui, Rasai Gutauskas, visiems mokiniams ir tėveliams bei Bostono lietuvių bendruomenės krepšinio sirgaliams, kurie prisijungė prie mūsų gražaus būrio. Ačiū, kad esate su mumis!
Gaila Narkevičienė, Bostono lituanistinės mokyklos direktorė
